Pamąstymai, įžvalgos
Pokyčiai. Gąsdina, jaudina, neramina, bet visada VISADA veda į priekį. Sunkiai save įsivaizduoju be jų. Pamenu filmą „Švilpiko diena“. Tikriausiai tai vienas iš mano košmarų: kasdien tas pats, tarsi daina „repeat“ režimu. Yra tokia sena patarlė „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“. Žinoma smagu ir pagulėti, ypač jeigu situacija, gyvenimo etapas tai leidžia ir visos sąlygos tenkina. Smagu augti ir kasdienoje, juk ir „repeat“ režimas yra labiau apie pamokų pasikartojimą, o ne nieko neveikimą. Bet jeigu ne, tada atsistoji ir EINI. Bus visaip. Bet nebus taip pat. Tai ir yra gyvenimas, kur naktį keičia diena, vasarą keičia ruduo ir viskas keičiasi. Jokių prisirišimų, tik širdies vedimas ir proto tarnystė. Su dėkingumu situacijai ir atsakomybe už savo gyvenimą.
Dažnai klausiu savo klientų, ar iš šios dienos perspektyvos, žiūrėdami į situaciją vakar, jie jaučiasi padarę viską, ką galėjo padaryti? Ir atsakymas VISADA tas pats: – faktas, kad galėjau padaryti geriau / daugiau.
Dabar ne apie tą dalį, kada galėjome tikrai geriau ir daugiau.
Įdomu tai, kad mes dažniausiai nuvertiname savo pastangas (dažnu atveju ir save). Ir net įdėję max pastangų į situacijos sprendimą, galvojame, kad gal galėjome geriau. Vėl gi, kalbu tik apie savo pačių pastangas, ne kitų aplinkybių įtaką.
Mano karšta rekomendacija: NEGALVOKIME apie vakar. Padarėme tikrai viską, kas buvo mūsų galioje. Padarėme pagal tas aplinkybes, kurias turėjome. Padarėme taip, kaip mums tuo metu atrodė protinga. Padarėme, nes tikriausiai taip reikėjo. Padarėme ir taškas. Pamokos išmoktas. Nesigręžiojam ir einam pirmyn. Žiūrėdami atgal, tiesaus ir tvirto žingsnio į priekį tikrai nepadėsime.
Juk ar gailitės ir jaučiate gėdą, kad būdami vos kelių metų, vis dar pargriūdavote? Juk žiūrint iš šios dienos perspektyvos, galėjote geriau? Ar ne? 😉
Man kartais atrodo, kad mes kaupini baimės būti Savimi. Dažnai girdžiu “Ką pagalvos?”, “Ar ne per senas / jaunas?”, “Ar ne per prastai / dailiai / kasdieniškai?”, “Ar teisingai supras?”, “Ar teisingai nuskaitys mano žinutę?”, “Gal kažkaip nemoteriškai / nevyriškai aš čia” ir t.t. Sąrašą galite tęsti ir jis nebus baigtinis. Pati tame esu. Kartais pasiduodu. Kartais įsikibusi dantimis neleidžiu. Nors prisipažinsiu, net fiziškai odą skaudą, kai reikia nepasiduoti masiniams įsitikinimams ir būti savimi. Visokia ir visaip, kaip pačiai norisi. Nes tai dalis mano šarmo, mano unikalios energijos, kurios be viso šito ir nebūtų. Pamėginkite nors vieną dieną artimiesiems būti taip, kaip jiems norisi. Net neabejoju, kad dienos pabaigoje, net Jums būnant šalia, jie pasiges Jūsų energijos, Jūsų tokio, koks esate, unikalaus. Jeigu nepasiges, susimąstykite. Kuria tik unikalios energijos. Ir jeigu Jūs tik patogus, klausimas Jums, ar tikrai čia norite būti?